Ar auginate Viduržemio jūros regiono vaistinius ir kulinarinius augalus savo sode? Parodysime, į ką reikia atkreipti dėmesį auginant šalavijus.
Net jei šalavijas (Salvia officinalis) kilęs iš Viduržemio jūros regiono, jį taip pat sėkmingai galima auginti vėsesnėse platumose. Tai verta ne tik virtuvei, bet ir sveikatai, nes jos ryškios gydomosios galios žinomos nuo senų senovės. Taigi jos genties pavadinimas Salvia. Jis kilęs iš lotyniško žodžio „salvare“, reiškiančio kažką panašaus į „gydyti“. Tačiau norint produktyviai auginti vaistinius augalus, reikia atsižvelgti į keletą dalykų.
Šavijų auginimas – žingsnis po žingsnio
1. Vieta:
Šalavijas vis dar turi Viduržemio jūros reikalavimus, kai kalbama apie dirvą: ji turi būti akmenuota ir laidi vandeniui. Auginant šalavijus reikėtų atkreipti dėmesį ir į dirvos pH vertę. Jei tai per rūgštus, reikia naudoti kalkes, kad augalui būtų sudaryta optimali aplinka. Be to, šalavijas yra saulės garbintojas: jis džiaugiasi buvimo saulėje ir dėkoja vešlesniu augimu. Jam taip pat patinka šiluma iš šalia esančių sienų.
2. Sėja:
Pavasarį šalavijų sėklas galima išberti kovo–balandžio mėnesiais. Bet kokiu atveju gležnus sodinukus reikėtų auginti šiltame š altame rėme arba, dar geriau, ant palangės. Kai gegužės viduryje praeis visi šalčiai, jaunus augalus galite sodinti į lauką. Patarimas: Sėdami paprastai įsitikinkite, kad substrato sluoksnis, dengiantis sėklas, visada išliktų drėgnas.
3. Dauginimas auginiais ir dalijimu:
Geriausia šalavijų dauginimosi sėkmė pasiekiama padalijus senesnį augalą. Tačiau medžiagos, naudojamos palikuoniui sukurti, kiekis čia yra labai didelis. Geriausia šalavijo lazdelę dalyti kovo mėnesį arba po žydėjimo rugpjūtį. Vaistinę žolę galima nesunkiai padauginti ir auginiais. Auginius su mažiausiai trimis lapų poromis galima pjauti gegužės ir birželio mėnesiais. Reikia naudoti tik šaudymo antgaliuskurios nei pradeda ruduoti, nei jau nėra žiedinio pumpuro. Pirmosiomis dienomis dauginant auginius svarbu sukurti aplinką, kurioje būtų padidinta drėgmė. Paprastas triukas: nupjaukite PET butelio dugną ir padėkite jį ant puodo su įpjova.
4. Laistyti ir tręšti:
Rekomenduojama kas savaitę tręšti šalavijus visavertėmis maistinėmis trąšomis. Tačiau pradėti tik po pumpurų atsiradimo ir tręšti tik iki žydėjimo pradžios. Per dažnas tręšimas ir maistinių medžiagų tiekimas rudenį sukelia silpnesnį aromatą ir žiemos atsparumo stoką.
5. Peržiemojimas:
Šavijas yra gana atsparus. Nepaisant to, reikia atlikti profilaktinę apsaugą nuo šalčio. Visų pirma, geltonųjų ir purpurinių lapų veislių puošyba dažnai kenkia atsparumui šalčiui.
6. Derlius:
Nuo pavasario šalavijų augalo lapus galima nuolat šalinti. Galima skinti ir sveikus ūglius. Tačiau nereikėtų iš karto pašalinti per daug lapų masės. Po žydėjimo šalavijų derliaus skinti negalima, nes nužydėjus nustos lapų ir ūglių ataugimas.
7. Iškirpti:
Jaunesniems augalams nerekomenduojama radikaliai genėti pavasarį ar rudenį. Čia augalas turėtų būti palaikomas nuolatinio ūglių derliaus nuėmimo metu. Kita vertus, seniems, labai sumedėjusiems augalams sodinuką rekomenduojama naudoti rudenį po žydėjimo arba pavasarį. Pusė ūglio ilgio turėtų būti sutrumpinta.
8. Saugykla:
Žinoma, kad naujas naudojimas visada suteikia geriausią skonį. Kvapiosios medžiagos visada prarandamos sandėliuojant. Tačiau, palyginti su kitomis žolelėmis, šalavijus labai lengva laikyti ir konservuoti. Suvyniotą į drėgną virtuvinį rankšluostį šaldytuve galima laikyti iki dviejų savaičių. Šalavijų džiovinimas pakabinus veikia, bet skonis labai nuostolingas. Dar nėra įprasta šalavijų praktika, tačiau pagrindinis šios žolelės konservavimo būdas yra užšaldymas.