Persikai iš savo sodo gali pasaldinti vasarą. Mes parodysime, į ką reikia atsižvelgti sodinant, genint ir perkant persikų medžius.
Iš Azijos kilęs persikas (prunus persica) jau viduramžiais buvo gerai žinomas vaismedis Viduržemio jūros regione ir galiausiai atsidūrė Viduržemio jūros regione. vis daugiau XIX amžiaus vokiškuose soduose. Ši šilumą mėgstanti vaismedžių rūšis ne tik daro įspūdį daugybe variantų ir veislių, bet ir tinkamai prižiūrint gali klestėti namų sode.
Vargu ar koks nors kitas vaisius yra tokia vasaros dalis kaip persikas. Dėl savo saldaus skonio ir sultingo minkštimo jis puikiai tiks karštuoju metų laiku. Nebūtina persikų skraidyti iš pietų, galite tiesiog patys užsiauginti juos sode. Šiame straipsnyje sužinosite viską – nuo persikų medžio sodinimo iki genėjimo.
Persikų medis: ieškomas plakatas
Persikas kilęs iš Kinijos, tačiau jau viduramžiais atsidūrė Viduržemio jūros regiono aristokratų dvaruose ir galiausiai Vokietijos soduose. Čia jis vertinamas visų pirma dėl saldžių vaisių, bet ir dėl biologinės įvairovės. Priklausomai nuo veislės, persikas gali užaugti nuo vieno metro (nykštukinis persikas) iki įspūdingo aštuonių metrų aukščio.
Tačiau Vokietijoje jis užauga tik iki vidutinio 3–4 metrų aukščio, tačiau tinkamai prižiūrimas gali gyventi iki 25–40 metų. Priklausomai nuo veislės, persikai žydi rožiniais žiedais kovo arba balandžio mėn. Jo vaisiai yra paruošti derliui nuo liepos iki rugsėjo. Persikų medis jas išneša vos po vienerių ar dvejų metų. Persikai mėgsta pilną saulę, šiltas vietas, kur yra prieglaudoje. Dirvožemis čia turėtų būti purus ir turtingas humuso, idealiai tinka priemolio arba smėlio.
Pirkite persikų medį: štai ką reikia žinoti
Taigi persikų medis sodegerai auga ir nežūva, perkant ir renkantis medžius reikėtų atkreipti dėmesį į keletą ypatingų savybių. Pirma, norint gauti gerą derlių, labai svarbu pasirinkti tinkamą veislę. Vokietijoje reikėtų rinktis ištvermingą šiaip šilumą mėgstančio persiko veislę, pavyzdžiui, 'Pilot' arba 'Amsden'. Kita vertus, vėlai sunokstančias veisles, pavyzdžiui, vynuogynų persikus, reikėtų auginti tik tipiškuose pietų Vokietijos vynuogių auginimo regionuose, nes priešingu atveju dėl ankstyvų šalnų kyla derliaus gedimo pavojus. Renkantis taip pat reikėtų atkreipti dėmesį į medžių atsparumą ligoms, dabar yra daug veislių, kurios iš esmės yra atsparios tokioms ligoms kaip lapų garbanos.
Dirvožemio sąlygos taip pat svarbios geram derliui, todėl yra veislių, kurios gali gerai augti sausoje dirvoje, ir veislių, kurios gali augti drėgnoje dirvoje. Todėl prieš pirkdami kreipkitės patarimo į tinkamą specialistą.
Pasodinkite persikų medį
Įsigiję persiką galite pasodinti jį tinkamoje savo sodo vietoje. Idealus metas sodinti medį yra ruduo. Tai leidžia medžiams aklimatizuotis prie naujos vietos prieš jiems išdygstant pirmą kartą. Arba jį galima sodinti ir pavasarį, kai tik leis neužšąla dirva. Svarbu užtikrinti, kad vėlyvųjų šalnų rizika būtų kuo mažesnė, nes tai gali rimtai pakenkti jauniems medžiams. Svarbiausias dalykas sodinant yra tinkama vieta jūsų medžiui.
Persikų medis: tinkama vieta
Persikas yra šilumą mėgstantis augalas, kuris ypač gerai auga saulėje. Vietos, kuriose pučia š altas šiaurės ar rytų vėjas, netinka, taip pat netinka regionai, kuriuose reguliariai būna vėlyvų pavasario šalnų. Persikui tinkama dirva turtinga maistinių medžiagų ir humuso, tačiau mažai kalkių. Persikams auginti ypač tinka šiek tiek priemolio dirva, tačiau smėlinga žemė taip pat gali tapti gera vieta medžiui, pridedant humuso. Kita vertus, sunkias dirvas prieš sodinant reikia gerai išpurenti.
Be dirvožemio kokybės, reikia atkreipti dėmesį ir į vandens balansą. Persikas netoleruoja užmirkimo, bet per daug išdžiūvęs dažnai veda tik mažus vaisius ir anksti praranda. Kadangi persikas neturi konkurencingos šaknų sistemos, reikia pasirūpinti, kad medžiui būtų pakankamaiSodinkite toliau nuo kitų medžių ir krūmų. Paprastai reikia atsižvelgti į pusės augimo pločio atstumą iki artimiausio medžio.
Persiko medžio sodinimas: procedūra
Pirmiausia dirvą reikia kruopščiai atlaisvinti. Svarbu užtikrinti gerą vandens nutekėjimą, antraip užmirks vanduo. Persikų medžiui skirta skylė turėtų būti maždaug dvigubai gilesnė ir platesnė nei medžio pagrindas. Tačiau augalo negalima įkasti per giliai – skiepijimo vietos turi būti matomos kelis centimetrus virš žemės. Prieš įterpiant šaknis reikia gausiai palaistyti, su basomis šaknimis šviežiai nupjauti pagrindinę šaknį. Persikmedį nuo stipraus vėjo galima apsaugoti augalo kuoliuku, kad jis augtų optimaliai.
Išsamias persikų medžio sodinimo instrukcijas rasite čia.
Persiką persodinkite
Pirmaisiais metais persikų medį reikia persodinti vieną ar du kartus. Ši priemonė skatina šaknų augimą ir galima pašalinti negyvas ar ligotas šaknis. Kadangi persikai nėra nei sekli, nei giliai įsišakniję, galioja bendra taisyklė, kad šaknys yra maždaug tokio pat pločio kaip vainikas ir iki metro gylio žemėje.
Senesnių medžių nereikėtų persodinti. Dėl stipraus šaknų išsišakojimo kyla didelė rizika susižaloti šaknis arba netgi nupjauti, jei persodinama vėlai, todėl medis gali žūti.
Tinkamai prižiūrėkite persikų medį
Persikas yra vienas reiklesnių vaismedžių, todėl tinkama priežiūra yra sėkmingo derliaus veiksnys. Tačiau laikantis tinkamų gudrybių persikai taip pat gali puikiai žydėti pomėgių soduose.
Persikų laistymas ir tręšimas
Subalansuotas vandens balansas yra būtinas jūsų persikų medžio augimui. Ypač pirmaisiais metais medį reikia reguliariai laistyti, kad jis neprarastų vaisių. Tam reikėtų naudoti lietaus vandenį, nes persikas jautrus vandentiekio vandenyje esančioms kalkėms. Jei nėra galimybės surinkti lietaus vandens, vandenį iš čiaupo galite palikti ir savaitei. Taip ant dugno nusėda kalkės ir vanduo gali būti naudojamas laistymui (be kalkingų nuosėdų). Kita vertus, senesni medžiai dažniausiai gali aprūpinti save vandeniu irnereikia laistyti papildomai.
Persikai turėtų būti tręšiami reguliariais intervalais per visą augimo laikotarpį, t. y. nuo pavasario iki ankstyvo rudens. Svarbu užtikrinti subalansuotą azoto balansą. Ypač tinka ilgalaikės trąšos, kurios tręšiamos tik pavasarį, o vasarą vėl gali tekti tręšti. Pavyzdžiui, mūsų ekologiškos universalios trąšos Plantura, pasižyminčios ekologišku ilgalaikiu poveikiu, tam puikiai tinka. Tačiau biologinės alternatyvos, tokios kaip kompostas, mėšlas ir ragų drožlės, taip pat gali būti gera alternatyva, jei jos reguliariai vartojamos. Pirmaisiais metais persikų medžio paprastai nereikėtų tręšti, nes jis gali labai jautriai reaguoti į maistinių medžiagų perteklių.
Persikų medis: papildomos priežiūros priemonės
Kadangi persikų medis neturi itin konkurencingos šaknų sistemos, reikėtų pasirūpinti, kad pirmaisiais metais medžio duobėje nebūtų jokios augmenijos. Veislių, kurios yra ypač jautrios šalčiui, ir ypač ilgomis ir š altomis žiemomis, vainikas gali būti uždengtas apsauginiu gaubtu arba vilna, kad būtų išvengta šalčio pažeidimų. Lapų palikimas ant žemės aplink kamieną taip pat gali padėti apsaugoti persikų medį atšiauriomis žiemomis. Tačiau brandiems medžiams ir tvirtesnių veislių apsaugai žiemą paprastai nereikia.
Teisingai genėkite persikų medį
Persikų genėjimas yra viena iš svarbiausių priežiūros priemonių. Kadangi persikai duoda vaisių tik vienerių metų medienoje ir greitai nuvysta negenėdami, visada reikia reguliariai genėti, kad būtų užtikrintas geras derlius ir gražus medis. Net ir namuose tinkamai nugenėti persikų medį galima greitai, vos keliais judesiais.
Persikų medis, kada genėti?
Persikų medžių, kaip ir kitų rūšių vaismedžių atveju, genėjimas yra žieminis (nuo sausio iki balandžio) ir genėjimas vasarą (nuo birželio pabaigos iki rugpjūčio pradžios). Žiemos genėjimo tikslas – skatinti augimą ir naujų ūglių dygimą. Tinkamai naudojant, jis užtikrina gerą derlių, nes persikas žydi, taigi ir vaisius, ypač ant vienmečių ūglių. Priešingai, genėjimas vasarą sulėtina augimą ir išlaiko medžio formą. Todėl, norint pasiekti subalansuotą ūglių augimo santykį, visada reikia naudoti abiejų pjūvių derinį.
Persikų medis, kaip pjauti?
Pirmasis pjūvis jau turėtų būti atliktassodinimo laikas. Šis vadinamasis augalų genėjimas susideda iš visų šoninių ūglių, išskyrus ne daugiau kaip penkias akis, nupjovimo. Tas pats daroma su pagrindiniu ūgliu, kuris po pjūvio turėtų aiškiai viršyti šoninius ūglius. Ateinančiais metais vyks mokomasis genėjimas, kurio metu bus skatinama optimali medžio forma ir išsišakojimas. Čia patrumpinamos sveikos produktyvios šakos ties ūglio galiuku, o šoniniai ūgliai kartais visiškai pašalinami, kartais visai nenupjaunami. Taip pat patartina apkarpyti šoninius ūglius, kad paskatintumėte vienerių metų medienos augimą.
Ypatinga persiko savybė nusprendžia, ar reikia pašalinti šoninį ūglį, ar palikti nenupjautą. Persikas formuoja tiek tikrų, tiek netikrų vaisių ūglius. Klaidingus vaisinius ūglius galima atpažinti iš vienintelių atskirai susiformavusių žiedpumpurių mazguose ir tik iš vieno lapo pumpuro ūglio gale. Nors jie gali formuoti vaisius, jie anksti jų praranda, nes negali tinkamai tiekti vaisių. Kita vertus, tikri vaisiniai ūgliai kiekviename mazge suformuoja vadinamuosius trynukus, susidedančius iš dviejų vienas šalia kito esančių žiedpumpurių, kuriuos įrėmina lapo pumpuras. Kadangi netikri vaisiniai ūgliai nei maitina medį, nei neduoda vaisių, genėjimo metu jie turi būti visiškai pašalinti nuo medžio.
Net senesni medžiai turėtų būti reguliariai genimi. Kaip ir su jaunais medžiais, patartina pašalinti netikrus vaisių ūglius. Be to, turėtų būti palaikoma hierarchija tarp pagrindinio ūglio, pirmaujančio ūglio ir šoninių ūglių. Be to, dominuojančius ūglius, kurie atima per daug šviesos iš likusio medžio, galima sutrumpinti arba net visiškai pašalinti. Senus ūglius, kurie nebeduoda vaisių, taip pat galima genėti atgal, kad būtų vietos jauniems ūgliams. Tačiau reikia pasirūpinti, kad būtų išlaikyta pusiausvyra tarp senų ir naujų ūglių. Kaip ir po kiekvienos priežiūros priemonės, medį reikia stebėti ir nupjovus, kad būtų galima padaryti išvadas dėl kito pjovimo.
Čia galite perskaityti išsamią teisingų jūsų persikų genėjimo priemonių santrauką.
Persikų medis: dažni kenkėjai
Geriausiai žinomas ir labiausiai paplitęs persikų kenkėjas yra amarai. Jie ne tik pažeidžia augalą, pašalindami floemo sultis, bet ir gali būti jų nešiotojaibaisios garbanojimo ligos. Amaras dažnai matomas plika akimi ir, priklausomai nuo rūšies, yra žalios, gelsvos ar net pilkšvos spalvos. Taip pat yra sustingusių ar susiraukšlėjusių lapų, retai auga pumpurai, žiedai ir vaisiai. Be to, lipčiaus, amarų išskiriamo skysčio, atsiradimas yra aiškus kenkėjų požymis. Jei amarų užkrėtimas nedidelis, dažnai gali pakakti namų gynimo priemonių, pavyzdžiui, dilgėlių nuoviro. Tačiau esant dideliam užkrėtimui, reikia naudoti cheminį insekticidą (insekticidą), kad būtų išvengta tolimesnės žalos.
Persikų medis: dažnos ligos
Dažniausia persikų liga yra lapų garbanos. Ši liga, kurią sukelia grybai, pirmiausia pastebima ant lapų. Jie rodo burbulus primenančius pakilimus ir įgauna nuo b altos iki raudonos spalvos. Be to, lapai gali susiraityti, susiraityti ar net nusimesti. Veiksminga kontrolė įmanoma tik cheminiais pesticidais (fungicidais), o tai galima padaryti tik kitą pavasarį, kol neišbrinks pirmieji pumpurai. Kol kas biologinių priemonių su garantuotu poveikiu nėra, tačiau gerai prižiūrimi ir apskritai sveiki medžiai yra žymiai mažiau jautrūs nei jau pažeisti medžiai. Tačiau kaip atsargumo priemonę galite pasirinkti tvirtą arba iš dalies atsparią veislę, net jei tai negarantuoja visiško saugumo.
Jei ligos požymius rodo ne lapai, o vaisiai, didelė Monilia vaisių puvinio tikimybė. Grybelis Monilia sukelia greitai daugėjančių supuvusių dėmių ant vaisių. Tai žiedo formos, juos supa vadinamasis pagalvinis pelėsis – b altas grybo vaisiakūnis. Užkrėstų vaisių atveju pirmiausia atsiranda visiškas puvinys, tada jie nukrenta arba žiemoja ant medžio kaip vaisių mumija. Grybas dažnai žiemoja šiose vaisių mumijose, o vėliau vėl išplinta pavasarį. Todėl visus pažeistus vaisius reikia surinkti, o pažeistas šakas nupjauti iki sveikos medienos. Kad būtų išvengta naujo protrūkio, atliekos neturėtų patekti ant komposto, o turi būti sudegintos arba palaidotos.
Paskutinė svarbi liga yraDantenų nutekėjimas (Gummosis), net jei tai mažiau liga, o daug daugiau – simptomas. Dantenų nutekėjimas gali pasireikšti kaip ligos požymis, bet gali atsirasti ir dėl nepalankių augimo sąlygų ar žievės pažeidimo. Medis „nukraujuoja“ gintaro spalvos, lipnią masę, kuri dažnai painiojama su sakais. Atsargumo sumetimais reikėtų rinktis tvirtas veisles, tačiau gali padėti ir tinkama priežiūra bei b altas kailis, apsaugantis nuo šalčio įtrūkimų. Užsikrėtus, pažeistas šakas reikia gausiai nupjauti dezinfekuotomis žirklėmis, kad liga neplistų.
Kad persikas ras savo vietą jūsų sode, turite pasirinkti tinkamą veislę. Pristatome populiariausias auginimui skirtas persikų veisles.