Geltonųjų burokėlių skonis švelnesnis ir saldesnis nei jų raudonųjų giminaičių. Mes parodome, kaip galite lengvai auginti, nuimti ir panaudoti geltonuosius burokėlius sode.
Daugeliui rudenį ant stalo tinka klasikinis burokėlis. Jo sesuo – geltonasis burokėlis – suteikia spalvingą akcentą. Šiame straipsnyje galite sužinoti, kuo jis skiriasi nuo burokėlių, kaip jį auginti ir naudoti savo sode.
Geltonieji burokėliai: profilis ir savybės
Geltonasis burokėlis (Beta vulgaris subsp. vulgaris) turi daug pavadinimų. Tinkamos ne tik dvi rašybos „geltonasis burokėlis“ ir „geltonasis burokėlis“, bet ir terminas „auksinis burokėlis“. Botaniniu požiūriu geltonasis burokėlis yra burokėlių atmaina, kaip ir kiti kultivuoti burokėliai – lapės uodegos augalas (Amaranthaceae). Tačiau jis taip pat dažnai priskiriamas žąsų pėdų augalų grupei (Chenopodiaceae).
Iš pradžių geltonieji burokėliai kilę iš Viduržemio jūros regiono, tikriausiai iš Šiaurės Afrikos. Romėnai iš ten ją išplatino prieš 2000 metų visoje Romos imperijoje ir taip pasiekė Vokietiją. Intensyvios šiandieninių veislių – tiek geltonųjų, tiek raudonųjų ir b altųjų burokėlių – spalvos atkeliauja iš veisimo. Jie labai skiriasi nuo laukinių burokėlių.
Burokėliai ir geltonieji burokėliai turi daug panašumų, tačiau taip pat yra keletas skirtumų. Be aiškaus spalvų skirtumo, geltonųjų burokėlių skonis paprastai yra daug saldesnis nei raudonųjų. Be to, geltonieji burokėliai perdirbimo metu „nekraujuoja“. Burokėliai gali būti apvalūs, plokščiaviršiai arba ilgi ir cilindro formos. Jų odelė labai plona, o minkštimas sultingas ir traškus.
Geltonųjų burokėlių lapai yra pailgi, kiaušiniški ir sudaro 15–30 cm ilgio lapų ašmenis. Jie išdėstyti rozetėje ir išauga tiesiai iš burokėlio. Sultingas žalias panašus į burokėlį, tačiau geltonojo burokėlio lapai išmarginti geltonomis gyslomis. Su amžiumi dažniausiai susiraukšlėję kraštai. Geltonasis burokas yradvimetis žolinis augalas, kuris pirmaisiais metais suformuoja šaknų ir lapų rozetę, o antraisiais – maždaug 1,5 metro aukščio žiedyną. Penkialapiai žiedai yra hermafroditai ir yra apdulkinami vėjo.
Kadangi burokėlis susidaro tiesiai prie šaknies kaklelio ūglio ir augalo šaknies, todėl dažniausiai auga virš žemės. Susiformuoja gili liemeninė šaknis vandeniui ir maistinėms medžiagoms aprūpinti, beveik nėra šoninių šaknų.
Burokėlių veislės
Populiariausios geltonųjų burokėlių veislės:
- ‘Burpees Golden’: intensyviai oranžinė oda, šviesiai geltonas minkštimas; labai produktyvus ir greitai augantis; tinka naudoti žalią arba kokteilį, bet taip pat ir virimui, kepimui ar skrudinimui; vaisinis-švelnaus skonio, gana saldus.
- 'Boldor F1': apelsino žievelė, aukso geltonumo minkštimas; produktyvus; didelėse ropėse yra daug cukraus, todėl jos ypač tinka kepiniams, jauni lapeliai puikiai papildo salotas; ypač saldus skonis.
- „Auksinė akis“: šviesiai oranžinė oda, aukso geltonumo minkštimas; Burokėliai apvalėja labai tolygiai; tinka šviežiam vartojimui arba konservavimui; švelniai saldus, žemiškas skonis.
Geltonųjų burokėlių auginimas
Geltonieji burokėliai yra gana nereiklus augalas. Vieta turi būti gili, nes vystosi liemeninės šaknys. Geltoniesiems burokėliams auginti netinkamos pasirodo tik sunkios dirvos, nes burokėlių vystymasis ribojamas. Pilna saulė yra gero vystymosi pranašumas, tačiau priimtinos ir dalinai pavėsingos vietos. Vegetacijos metu svarbus pastovus, geras vandens tiekimas. Boro arba mangano trūkumas gali atsirasti tose vietose, kur pH vertė per aukšta. Boro trūkumą galima atpažinti iš sustingusių, širdies formos lapų, o mangano trūkumas pasireiškia prastu augimu ir nekroze. Tačiau tokių trūkumo simptomų galite išvengti nekalkindami prieš pat geltonųjų burokėlių auginimą.
Geltonieji burokėliai idealiai tinka mišrioms kultūroms auginti. Tačiau kiti augalai neturėtų užaugti per aukšti, kad neužimtų šviesos iš žemai augančių geltonųjų burokėlių. Laiškiniai česnakai (Allium schoenoprasum), kaliaropės (Brassica oleracea var. gongylodes) arba ridikai ( Raphanus sativus var. sativus) labai tinka, pvz. Sėjomainai sode svarbu, kad jokios kitos žąsienos arbuvo auginami lapės uodegos augalai, kitaip galėjo plisti ligos. Žąsų pėdų arba lapių uodegų augalai apima kitas runkelių veisles, špinatus (Spinacia oleracea) arba cukrinius runkelius (Beta vulgaris var. altissima ).
Burokėlius reikėtų sėti tik nuo balandžio vidurio iki maždaug liepos vidurio, nes esant žemesnei nei 7 °C temperatūrai, varžtais gali atsirasti dažniau, t. y. augalas anksti nutraukia storą runkelio ataugą ir pradeda žydėti. Geltonųjų burokėlių sėklos pradeda dygti tik 7–9 °C temperatūroje. Vienkartinių naktinių šalnų atveju vilna suteikia apsaugą. Priklausomai nuo veislės, jis gali būti nuimamas praėjus trims keturiems mėnesiams po sėjos.
Sėkite tiesiai į lysvę. Norėdami tai padaryti, sėklos sėjamos 15–25 cm atstumu tarp atskirų augalų ir 10 cm atstumu tarp eilių, o po to apibarstomos žeme maždaug vieno ar dviejų pirštų pločio. Jei norite nuimti derlių anksčiau, geltonųjų burokėlių sėklas galite leisti dygti nuo kovo mėnesio, o jaunus augalus į lysvę nešti nuo balandžio vidurio. Maistinių medžiagų neturtinga vazoninė žemė, tokia kaip mūsų Plantura ekologiškų žolelių ir sėklų dirvožemis, tinka prieškultiviniam auginimui, nes skatina sveikos ir tankios šaknų sistemos augimą. Visų jaunam augalui svarbių maistinių medžiagų yra reikiamu kiekiu ir užtikrinamas optimalus vystymasis. Jaunus augalus gegužę galima sodinti kiek didesniu sodinimo atstumu, tarp augalų – apie 20–30 cm, o tarp eilių – 10 cm.
Patarimas: Sėklos natūraliai randamos vadinamuosiuose keturių sėklų rutuliuose. Taip yra ir perkant sėklas. Išimtis – kiek brangesnės sėklų juostos, čia sėklos jau atskirtos. Jei geltonieji burokėliai sėjami į rutulį, vėliau jį reikia atskirti, kitaip jis bus per siauras atskiriems burokėliams.
Be keturių kitų spalvingų daržovių, mūsų Plantura daržovių auginimo rinkinyje taip pat yra „Rainbow Mix“ burokėlių sėklų. Be to, rinkinyje rasite visas reikalingas medžiagas sėjai – taigi runkelių auginimas paprastas.
Geltonųjų burokėlių priežiūra
Jei sėklos sudygo ir yra per arti viena kitos, jas gali tekti atskirti. Taip užtikrinama, kad kiekvienas runkelis turės pakankamai vietos augti. Augimo metu geltonuosius burokėlius pakanka reguliariai laistyti. DėlKad augtų tolygiai, žemė turi būti nuolat drėgna, tačiau reikia vengti užmirkimo. Geltonuosius burokėlius galima tręšti neriebiose vietose, tačiau tai turėtų būti daroma saikingai.
Tai reikia pastebėti naudojant geltonuosius burokėlius nitratų atžvilgiu:
- Lapai ir ropės, pvz., geltonieji ir burokėliai, taip pat salotos ir špinatai, kaupia lapuose nitratus, tam tikrą azoto formą.
- Įtariama, kad per didelis nitratų vartojimas kenkia sveikatai. Todėl daržoves reikėtų valgyti tik saikingai.
- Vaikai yra labiau pažeidžiami, nes jų skrandis dar nėra visiškai išsivystęs. Todėl neturėtumėte valgyti per daug geltonųjų burokėlių ir kitų lapinių bei ropinių daržovių.
- Vakarinis derlius turi pranašumą, nes nitratų kiekis lapuose yra mažesnis nei ryte.
- Siekiant sulėtinti pernelyg didelį azoto pasisavinimą, reikėtų vengti tręšti mineraliniu azotu. Daugiausia tinka organinės trąšos, pvz., mūsų ekologiškos pomidorų trąšos Plantura, kurios padengia didelį geltonųjų burokėlių kalio poreikį.
Derliaus nuėmimas ir sandėliavimas
Geltonuosius burokėlius galima skinti nuo liepos pabaigos iki pat žiemos, jei anksti pasėta. Tam tinka kasimo šakutė arba nedidelis kastuvas, norint šiek tiek supurenti dirvą aplink burokėlius. Tada jas galima paprasčiausiai ištraukti ir lengvai nuvalyti žemės perteklių. Tačiau ant runkelių turėtų likti šiek tiek dirvožemio, nes tai pailgina jų laikymo laiką. Šaknį galima tiesiog susukti maždaug trimis centimetrais žemiau burokėlių. Lapai lieka ant burokėlių.
Tada geltonuosius burokėlius galima valgyti šviežius arba laikyti. Laikyti galima žemės krūvoje arba dėžėje, pripildytoje smėlio sode ar rūsyje. Labiausiai tinka 0–1 °C temperatūra, nes tuomet galima laikyti visą žiemą. Taip pat yra galimybė tiesiog palikti geltonuosius burokėlius žemėje, kol jie bus paruošti naudoti. Arba jį taip pat galima užvirti ir taip išsaugoti ilgesnį laiką.
Geltonųjų burokėlių skonis ir sudedamosios dalys
Geltonųjų burokėlių skonis yra intensyvus ir aromatingas. Jis labai panašus į burokėlį, bet šiek tiek saldesnis. Geltona spalva atsiranda dėl pigmento karotino.
Burokėliuose yra daug geležies, kalio ir vitamino B, juose yra daug folio rūgšties. Dėl šių ingredientų geltonieji burokėliai stiprina sveikatą irpalaiko kepenis ir tulžies pūslę. Taip pat teigiama, kad jis turi priešuždegiminį ir nuotaiką gerinantį poveikį.
Geltonųjų burokėlių ruošimas: žali ir virti
Yra begalė geltonųjų burokėlių receptų – juos galima paruošti taip pat, kaip ir burokėlius. Juos galima valgyti žalius arba virtus, o iš lapų galima pagaminti skanias burokėlių salotas. Svarbu, kad nebūtų nuskinti visi augalo lapai. Priešingu atveju augalas turi įdėti daug energijos naujiems lapams, o ne leisti burokėliams augti.
Bunkeliai yra ypač skanūs žali, kaip karpačio, bet taip pat galite juos kepti traškučiuose, garuose, skrudinti arba išvirti. Geltonuosius burokėlius taip pat galite gerti kaip sultis arba kokteilį. Burokėlių sriuba ne veltui yra klasika, tačiau geltonieji burokėliai tam tinka bent jau.
Jums vis dar reikia tinkamų prieskonių skaniai geltonųjų burokėlių sriubai? Skaitykite viską apie petražolių auginimą ir derliaus nuėmimą čia.